BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dovana. Sausio 16 d. Special for D.Z.

2009-01-16 parašė lagoja


Užeikite į svečius


 


Pasklido drėgnas ir šaltas sunkumas


Pravėrus vienišo namo duris


Kaip iš kaži kur sklindantis sodrus dūmas


Jis tyliai daug ką pasakys


 


Užakusios rūdimis aptrupėjusios spynos


Neklausia, ar tu vagis


Ir priima pastogės išsiilgusius kūnus


Kaip stipri savalaikė naktis


 


Medinis, kiek pakrypęs, prie šilo


Vilnone šiluma aptraukiantis akis


Visai netyčia, bet ne be tikslo


Užvaldantis visas mintis


 


Užeikite, išdidūs ponai!


Įleiskite ir valkataujančius šunis


Prašom – genčių varovai!


Atveskite giliai įmigusias širdis


 


Čia drungni seno medžio kvapai


Drįsus užeiti romiai sukrenkščia samanotų durų vyrys


Ženkite, mielieji, per slenkstį grįstą moliu


Lauke palikę senas nukankintas mintis…


 


Medinis, kiek pakrypęs, prie šilo


Vilnone šiluma aptraukiantis akis



Be žodžių tykiai jaukina


Vienatvę staugiančius vilkus,


Priklydusias laukines avis…


 


 

Rodyk draugams

„Normalios psichikos“ sąvokos reliatyvumas

2008-10-17 parašė lagoja


 




 


 



Psichikos normos klausimas yra įdomus ir daug diskusijų keliantis reiškinys, ypač šiuolaikinei visuomenei – kai vieni psichikos sutrikimai, kadais laikyti psichikos ligomis tarptautiniu mastu, imami traktuoti žmogaus psichikos sveikatai žalos nedarančiais. Geras tokios kaitos pavyzdys yra homoseksualumo reiškinys - 1886 metais seksologas Richard von Krafft-Ebing paminėjo potraukį tos pačios lyties asmenims darbe „Psychopathia Sexualis“. Pradedant šiuo veikalu, iki XX a. antrosios pusės medikų bendruomenėje vyravo nuomonė, jog homoseksualumas yra sutrikimas, priskiriamas lytiniams nukrypimams.


Nuo 1973 metų Amerikos psichiatrų asociacija oficialiai atsisakė pripažinti homoseksualumą sutrikimu. 1992 metais iš naujausios ligų klasifikacijos ICD-10 homoseksualumą išbraukė ir Pasaulio Sveikatos Organizacija. Šiuo metu visų didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos laikosi nuomonės, jog homoseksualumas nėra nukrypimas. Taigi, psichiatrijos bei psichologijos mokslai, kaip ir daugelis kitų, tobulėja ir kinta – aprėpdami vis platesnį psichikos funkcionavimo lauką, siekiant pažinti sutrikimus ir juos gydyti.


Sąvokos „norma“ ir „psichinė norma“ priklauso prie pagrindinių filosofijos klausimų. Šios sąvokos dažnai vartojamos, tačiau vargu ar gali patenkinti kritiškai mąstanti žmogų. Psichiatrijos mokslininkų tarpe irgi negalima rasti vieningumo, kalbant apie psichinę normą. Vieni mano, kad neverta rūpintis šiuo negyvenimišku klausimu, nes praktikoje susiduriama su ligos simptomais, kurie yra pakankamai svarūs faktoriai ligai diagnozuoti. Kiti mano, kad stengiantis apibūdinti absoliutinę psichinę normą, nukrypstama į metafizikos sritį.  Leningrado psichiatras prof. Osipovas rašo: „Jau atsižvelgiant vien į tai, jog žmonės yra apdovanoti įvairiomis somatinėmis konstitucijomis, įvairiais temperamentais, įvairiais gabumų laipsniais, įvairiais talentais, visu tikrumu seka,  jog absoliutinės, universalinės normos negali būti, jog normos sąvoką tėra reliatyvi“. Panašiai kalba Lange-Eichbaumas: „laikai, kada dar tikėdavo į absoliutines vertybes, praėjo. Vertybė, - sakysime, mūsų aptariamu klausimu – psichinė norma, - visuomet yra santykiavimas tarp objekto ir įvertintojo. Objektas turi rasti vertinančiame subjekte kažkaip tegiamą ar neigiamą atspindį“. Tokia mintis reiškia, jog psichinės normos sąvoka, kaip absoliuti žmogaus psichinės vertybės sąvoka, yra negalima, o kartu, jog tokių sąvokų gali būti tiek, keik yra ideologinių koncepcijų pas žmones.


Kitokios pažiūros laikosi Kurtas Hildebrandtas, jis sako: „Norma – tai idėja, vaizdas, kurį galima įsivaizduoti, net jutimo organams išoriniame pasaulyje jų nesuvokiant. Iš pavienių netobulų reiškinių gamtininkas susidaro normos tobulą vaizdą. Tobulumas, žiūrint į visumą, bet ne matams prieinamas pavienių darbų maksimumas, yra norma… Tuo būdu mokslas apie normą negali apsieiti be įvertinimo. Norma – tai aukščiausioji vertybė savo rūšyje“.


Tačiau visgi, mes juk pripažįstame somatines ligas, kūno sužeidimus, kurie yra akivaizdūs, ir kuriuos reikia gydyti, kad žmogus nekentėtų. Panašiai yra ir su psichikos ligomis – turint įžvalgos ir empatijos galima pastebėti, kada žmogus ne tik kad yra liūdnas ar šiek tiek neramus, bet ir sutrinka jo kasdieninis funkcionavimas, santykiai su aplinkiniais, jis tampa truputį „kitoks“ nei psichine ne-sveikata nesiskundžiantys žmonės. XXI a. psichikos sveikatos sutrikimų, pasak 2008 m. spalio mėnesio valstybinio psichikos sveikatos centro pranešimo, turi beveik 12% žmonijos – maždaug 450-čiai milijonų arba kas aštuntam gyventojui reikalinga psichiatro konsultacija ir pagalba. Kokia gi tuomet yra normali psichikos būsena, kai didelė dalis žmonių traktuojami kaip turintys psichikos sveikatos sutrikimų?


Valstybinio psichikos sveikatos centro 2007 m. platintame lankstinuke „Kaip mes suprantame psichikos sveikatą“ teigiama, jog psichikos sveikata – tai emocinė ir dvasinė būsena, kuomet gebama būti savim tarp kitų, gebant pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti bei gebant išreikšti save suteikiant malonumą sau ir aplinkiniams.


Svarbu nepamiršti, kad mūsų trūkumai yra mūsų privalumų tęsinys. Nieko nėra baisaus tame fakte, kad kažkieno smegenys yra kitokios. Prisiminkime, kad yra normalu būti skirtingu. Įvairios perkeistinės sąmonės būsenos, vizijos, bendravimas su dvasiomis, kelionės į paralelinius pasaulius ir t.t. taip pat yra normalu ta prasme, kad tai dar nėra psichikos liga. Daugybė žmonių išgyvena panašias būsenas ir dėl to ne tik kad nesikreipia pagalbos į psichiatrus, bet net aktyviai panaudoja šiuos savo talentus asmeninėje karjeroje… Apibendrinant galima pasakyti, kad psichikos liga prasideda ten, kur prasideda žmogaus kančia arba realus pavojus gyvybei ir sveikatai.


 


Kodėl šiandieną verta kalbėti apie psichikos sveikatos normos klausimą? Viena iš pagrindinių priežasčių yra – psichikos ligų stigmatizavimo procesas, kuris žmogui, susidūrusiam su psichikos sutrikimu sukelia dar ir neigiamus bei opius socialinio disfunkcionavimo padarinius. Tačiau tai jau tema kitam rašiniui…


 


Rodyk draugams

KRIZE- samoningumo sauklys?

2008-10-14 parašė lagoja

visur tik ir girdeti skambus ir garsus zodzio “krize” vartojimo aidas… pries rinkimus, per rinkimus, po rinkimu… per zinias ir debatu laidas… vieni nustate baimingas minas kalba apie varga musu mazai salelei, kiti zvelgdami kiek optimistiskiau, ypac su rinkimais i seima susijusiose kalbose - su sypsesna kalba apie optimistiskesnes prognozes, juolab Lietuva juk tera globalizacijos procesu, issaukusiu banku, naftos, duju kainu krizes, periferijoje…


man labai patinka senas geras lietuviskas posakis “ner to blogo, kas neiseitu i gera”… Ar sioj ekonominio nuosmukio situacijoj galima izvelgti kazka gero? viena  ir labai svarbu dalyka - taip - adatos smugi besipucianciam vartotojiskos visuomenes balionui! pirkti naujas, grazesnes, geresnes prekes, kurias atnesa gero marketingo, reklamos, viesuju risiu suformuotos mados tendencijos. Nauji, daugiau funkciju turintys mobilieji telefonai - kuriu piarine akcija - chebra nakti nemieganciu nauju telefonu istroskusiu jaunuoliu prie salono - sukuria iliuzija apie trokstama ir laukiama naujaji produkta.. ir daugybe kitu - pradedant nuo vaizdo ir garso technikos,greitejanciu, galingejanciu ir patvarejanciu automobiliu,spalvu gama vis mainanciu “skuduru”, baigiant maisto produktais…gal dabar vietoj “pirktiniu” tortu ir pyragu - teks ju gamyba “pernesti” i namus???????:)


kiekvienas geras piaro ir viesuju rysiu specas pasakys - isreklamuoti ir “gerai” parduoti galima beveik bet ka - juk taip lengva suformuoti zmoniu skoni, manipuliuojant tam tikrais tiksliai veikianciais psichologiniais mechanizmais… tai vis gi ka gero gali atnesti sioji ekonomine krize - sumazins lauka, kuriame gali sekmingai veistis toks “reklaminis grybelis”… nes nebus “atliekamu” pinigeliu - papildomu lesu, kurias netaupus ir i vartojima linke gyventojai skuba isleisti, kad kompensuoti ivairias psichologines, socialines, dvasines problemeles…


mazesnis pinigu kiekis gali skatinti ne tik mazesni vartojima, bet ir kurybinguma… versluma, nauju budu taupyti ir uzdirbti paieska, gali skatinti pereiti nuo vartotojisku malonumu prie pigesniu - bet ne prastesniu…


bet kokiu atveju, tai butu isorinis stimulas keistis - ne samoningas zmoniu apsisprendimas, gal todel galima kalbeti apie mazesni jo veiksminguma ir akivaizdzia pabaiga, kai bus naujas ekonominis suolis….


visgi zavesi galima atrasti dar ir tame - kad tai yra kaita - juk nera nieko pastovesnio uz kaita - o kaita yra nuostabi - tiek metu laikuose - tiek besikeiciancioje gamtoje - brestancioje asmenybeje - samoningejancioje visuomeneje, kuri jau sugeba ne tik suvokti artejancia krize, bet ja pastebeti is anksto ir pradeti ruostis, tai dar vadinama gebejimu prognozuoti…

Rodyk draugams

Politiniu paziuru IVERTINIMO TESTAS!!!!!

2008-10-13 parašė lagoja

Gal norite ivertinti savo politines paziuras ir pasirinkti jas atitinkancia partija rytojaus rinkimuose…..


http://www.manobalsas.lt/index/index.php


siulau visgi nesiremti testo rezultatais, nes jis tera  tik ne iki galo apgalvotas mechanizmas… pvz., truksta atsakymu variantu didesnes gradacijos,, bet ant “prikolo” visai smagu.


beje, jis identifikavo mano paziuras, kaip labiausiai atspindincias socdemu vertybes… su kuo pilnai sutinku ir patvirtinu..


deje, siuose rinkimuose renkuosi konservatorius, nors ir nepritariu ju seimos koncepcijai, pritariu kai kuriems kitiems mastymo ir samprotavimo modeliams…


kaip zinia, ideologinis politines partijos pagrindas ir vertybes musu salyje - kol kas negali buti stabilus matas renkant atstovus i seima…

Rodyk draugams

Kasdienybes etiudai

2008-10-10 parašė lagoja

1.


Visiška tyla,


Paskęsta oras, 


pakliuksi ryto saulė


bespalvis štilis


bevirstantis balta spalva,


tokia, kuri


pabyra akyse


kai smarkiai lyja.


 


2.


Ar žinai, kur slepias pelės?


Kai sušąla ar šiaip nuo katino,


Jei neklystu, tai urvelyje


Su mažom žaliom durelėm


Po virykle, prie spintelės…


Kyšo plonos uodegytės,


Et, pagauti nepavyktų…


 


3.


Apie žmogų, kuris lipo.


 


Palauk, paduosiu ranką, galėsi lipt aukštyn


Sakai, kad ne, ir pats susitvarkysi


(Tiesiog maniau taip būtų paprasčiau)


 


Tada aš lauksiu, tikiu, kad tau pavyks


Tačiau gal visgi


Nupinti virvę iš ilgesio pilnų minčių


Atnešti pieno, jį pilti, kol susiplaktų


Tada galėtum kilti


 


Be abejo, tau lieka rinktis…


Prieš valią tavo daryti nieko neketinu


Tiesiog matau, kaip šalta tau


O lipt sunku


 


Esi keistokas, pasakysiu


Tūnot nenori ten


Pačiam sugrįžti nėra jėgų…


 


Sakai, pabūsi dar, palauksi geresnių kokių laikų!


Gali nešaukt, gerai girdžiu


Tiesiog….Kaip čia pasakius,


Laukimas, aišku, dalykas rimtas,


Bet priemonių yra ir kitokių…


 


Gerai, einu, einu


Tik prisimink, kai vėl bandysi lipti


Lipi ir dėl manęs


O aš tavim tikiu


 


Gerai, einu, einu…..


 


Rodyk draugams

Iprociai

2008-10-09 parašė lagoja

 


Įpročiai – periodiškai atliekami, įprasti veiksmai, ilgainiui tapę ritualais, taip pat pažiūros, nuomonės ir įsitikinimai, kurių laikomasi tvirtai įsikibus ir nenorima keisti. NLP turi sąvoką – inkaras. Tai tam tikras stiprus ryšys tarp žmogaus vidinės būsenos ir išorinių stimulų. Toks ryšys susiformuoja tarsi „savaime“ – o greičiau jį galima specialiai sukurti ar susikurti. Šitaip tarsi nuleidžiamas inkaras kaip tik ten, kur slypi žmogaus stiprybė, pasitikėjimas, gera nuotaika ar dar kokia reikalinga būsena, ir palikus jį, taip pasižymima reikiama vieta. Kai prireikia minėtos būsenos, sugrįžtama prie inkaro, jis iškeliamas, iš gelmių iškeldamas ir gabalėlį kokios nors žmogui labai reikalingos būsenos. Tokiu simboliniu inkaru gali tapti kone bet kas. Na, sakykim, “Delfio” naujienos prieš pradedant darbus: jei atsiverčiau, pamačiau, perskaičiau – tai mane iškart tarsi nukelia į būseną, kurią galbūt galėtume pavadinti “esu visiškai pasiruošęs aktyviai veiklai”. Šitaip turintys įprotį prieš darbo dieną perversti laikraščius bjauriai jaučiasi, jei tik paštas kuriądien vėluoja. Nutrūkus ryšiui, viskas iš rankų gali kristi tam, kas neįsivaizduoja nei dienos be interneto. O išėjus iš darbo dievinamam kolegai, norisi irgi viską mesti ir eiti jei ne jam iš paskos, tai bent jau kažkur kitur, tik ne likti čia vietoje. Prisirišimas prie žmonių. Trolių Mumių herojus Snusmumrikas –  labiau už viską pasaulyje laisvę ir lūpinės armonikėlės melodijas mylintis keliautojas. Štai ką jis kartą pasakė vienam miško padarėliui, svajojusiam būti nors kiek panašiu į jį ir ėmusiam reikšti jam begalinę pagarbą: “Niekuomet nebūsi tikrai laisvas, jei kuo nors pernelyg žavėsiesi”. (kai kas “nukopinta” is kazkieno uzrasu nete)


 


Taigi, kartais nutinka taip, kad įprotis arba nuomonės turėjimas tampa toks stiprus, jog ne žmogus jį, o jis žmogų ima valdyti, po truputį reikalaudamas vis daugiau dėmesio, energijos ar laiko – taip tampama savo įpročių, virtusių priklausomybėmis, vergais. Kol įpročių sudaromi nepatogumai tėra visai mažyčiai lyginant su jos teikiamais privalumais, viskas klostosi visai neblogai. Tačiau situacija darosi vis labiau įtempta tuomet, kai tampa nebeįmanoma arba pavojinga turėti tuos įpročius. Galima pastebėti, kad kuo mažiau prisirišama prie ko nors arba kuo labiau sąmoningai tas įprotis suvokiamas ir paveikus analizei, ieškant atsakymo, kokias vidines problemas jis sprendžia, tuo lengviau galima prisitaikyti pakaitalus, ir tuo labiau valdyti situaciją.


 


Dar įdomesni žmogaus pasirinkti emociniai, elgesio įpročiai, kuriuos jis naudoja reaguojant į įvairias gyvenimo situacijas. E. Berne savo teorijose kalba apie tam tikras tendencingas stereotipines elgesio formas, kurių pagalba žmonės komunikuoja su aplinkiniais – žaidimus, kuriuos įsisąmoninus ir suvokus jų priežastis, ne taip sunku keisti savo elgesį. Deja, žmonės, ypač nesidomintys psichologiniais procesais, nelinkę į savistabą, aplinkos tyrinėjimą, sunkiai suvokia, kad elgesys, kuris trukdo pilnaverčiam gyvenimui – gali būti keičiamas, o emocijos išreiškiamos laiku ir tinkamai, pyktis pažabojamas – ir nereiks gyventi „su pikta ragana“ arba „tinginiu alkoholiku“, galima tokiais tiesiog nebūti. Kitas dalykas – pastangos, darbas, laiko investicijos, kurios reikalingos norint kažko pasiekti, intelektualiniam, emociniam ir dvasiniam tobulėjimui – taip pat būtinas elementas.


 


Viena iš stipresnių įpročių „užvaldymo“ formų – priklausomybės. Viena iš jų rūšių – priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų. Galima ieškoti skirtumų tarp priklausomybių nuo skirtingų psichoaktyvių medžiagų, tačiau, iš esmės, jos panašios. Narkotinė medžiaga vartojama siekiant pajusti tokius psichikos pokyčius kaip ramybė, atsipalaidavimas, energijos antplūdis ir pan. Jei pirmieji pabandymai nesukelia neigiamų pasekmių, atsiranda tikimybė, kad malonumą sukėlusi medžiaga bus vartojama ir toliau. Pasak A. Dembinsko, taip gali atsirasti psichinė priklausomybė – nuolatinis noras vartoti tam tikrą psichoaktyvią medžiagą. Užvaldomos mintys, jausmai ir veikla, todėl priklausomybės nutraukimas darosi vis sudėtingesnis. Ilgai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, didėja tolerancija: jos reikia vis didesnių dozių, norint pajusti narkotiko poveikį. Nustojus vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, patiriami nemalonūs abstinencijos reiškiniai. Organizmas, reaguodamas į narkotikų trūkumą, junta fizinį skausmą ir stiprų narkotikų poreikį. Tai rodo fizinę priklausomybę.


 


Šiuolaikinė psichiatrija stipriai propaguoja priklausomybės kaip ligos modelį, remdamasi biologiniais, genetiniais tyrimais.  Man kyla klausimas, kažin ar tokia situacija nedaro „meškos paslaugos“ patiems priklausomiems asmenims – juk liga mūsų visuomenėje suprantama kaip nuo mūsų valios mažai priklausantis mechanizmas, tačiau tokiam elgesio modeliui, kuris kuriamas asmens, vartojančio psichoaktyvias medžiagas, liga tampa pačiu „šilčiausiu prieglobsčiu“ nuo savo valios išlaisvinimo, kuriai įvaldyti reikia daug daugiau pastangų nei veikiant kompulsyviai.

Rodyk draugams

Bejėgiškumas

2008-10-09 parašė lagoja

Turbūt ne vienas terapinis ryšys įvyksta todėl, kad pas terapeutą atėjęs žmogus jaučiasi bejėgis kokiose nors gyvenimo sferose. Bejėgiškumas gali formuotis gyvenimo eigoje: vaikas įgyja per mažai įgūdžių pats susidoroti su užduotimis, arba jau vyresniame amžiuje patiria tokius gyvenimo „smūgius“, kurių negali kontroliuoti – pavyzdžiui, mirtis, nelaimingas atsitikimas. Per dažnai jaučiamas bejėgiškumas gali generalizuotis ir apimti vis daugiau gyvenimo sričių.


 


 Viena iš stipriai išreikštų generalizuoto bejėgiškumo formų – depresija. Kai liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, kuriai būdingas sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai neretai pasireiškia drauge su menkavertiškumo, bejėgiškumo ir kaltės idėjomis. M. Seligmanas savo teorijoje teigia, kad depresija susijusi su išmoktu bejėgiškumu: žmogus, nusprendęs, kad nėra priežastinio ryšio tarp jo elgesio ir rezultato, ne tik nustoja efektyviai veikti, jam gali pradėti reikštis depresijos simptomai.


 


Daugybė suaugusių, bet toli gražu ne subrendusių, žmonių nuolatos demonstruoja savęs įkalinimą gyvenimo aplinkybėse. Populiariausios tai atspindinčios tematikos: bloga valdžia, blogas viršininkas, o kur dar tas nelemtas likimas su savo pokštais – taip tarsi visas gyvenimas būtų kažkieno blogoje valioje. Tuomet klausimai, ką savo gyvenime darai tu, kad pakeistum nepatinkančią situaciją sukelia begales racionalizacijų arba netgi pyktį. O dar sunkiau patikėti, kad pakeitus nemylimą darbą, pagaliau aprims nuolatiniai  galvos skausmai.


  


Sugebėjimas kontroliuoti aplinką daro žmogų padėties šeimininku, didina pasitikėjimą savimi, o tai pagerina savijautą net iki sugebėjimo įveikti ligą. Tirdamas mokyklinio amžiaus vaikų reagavimo į užduotį ypatumus, M. Seligman pastebėjo dvi priešingas reagavimo į užduotį strategijas, kurios pasireiškia sėkmės ir nesėkmės atveju. Jas jis pavadino „užduočių įveikimo“ (master oriented) ir „bejėgiškumo“ (helpless oriented) orientacijomis. Užduoties įveikimo orientacijos vaikai, Seligman duomenimis, esant nesėkmei ilgiau nepasitraukia iš situacijos. Jie linkę nesėkmės priežastis aiškinti atsitiktinumu („nesiseka“), užduoties sunkumu, nepakankamomis pastangomis (kontroliuojamas veiksnys). Bejėgiškumo orientacijos vaikai, atvirkščiai, greičiau atsisakydavo užduoties sprendimo, „kapituliuodavo“ ir savo nesėkmę aiškindavo gabumų stoka (nekontroliuojamas veiksnys). Be to, bejėgiškumo orientacijos vaikai pamiršdavo arba ignoruodavo tuos atvejus, kai jiems anksčiau būdavo pasisekę analogiškomis situacijomis. Užduoties įveikimo orientacijos vaikai dažniau prisimindavo savo sėkmes ir pasinaudodavo tuo pastiprinti savo įsitikinimą, kad ir ateityje jie galės sėkmingai įveikti užduotis. Tokias skirtingas vaikų orientacijas į užduotį, M. Seligman nuomone, gali nulemti jų ankstyvosios vaikystės patyrimas, sėkmių ir nesėkmių mokykloje istorija.  


 


Dažniausiai žmogus savo gyvenimo situacijose turi daugiau nei vieną pasirinkimą. Būtent apie tokius pasirinkimus ir kalba egzistencinė terapija. Netgi itin sudėtingose gyvenimo situacijose pasitinkant įvairias krizes, netektis, ligas – asmuo gali rinktis kaip jas išgyventi, kaip išspręsti naują, sudėtingą situaciją. Pasirinkimas yra ir sėdint kalėjime: arba lavinti save fiziškai, sportuoti, skaityti knygas, mokytis naujų kalbų, ir išeiti iš kalėjimo paūgėjus dvasiškai, su naujom svajonėm ir planais arba „supykti“ ant visų , kurie „privertė“ jame atsidurti ir išėjus vėl grįžti atgal. Taip pat kaip visada yra galimybė neturint jokių fizinių, socialinių apribojimų – susikurti sielos kalėjimą ir neleisti sau iš jo išeiti.


 


Panašiai kaip maži vaikai nenorėdami eiti į mokyklą, leidžia sau susirgti, suaugę žaidžia tuos pačius žaidimus – įsipjauna į pirštą, kad nereikėtų gaminti mišrainės, padaro keletą avarijų ir jaučia fobiją vairuoti mašiną, nors tiesiog galėjo „nemėgti“ vairuoti mašinos, – kai jau būtų pats laikas tobulinti gyvenimo situacijų įveikos technikas – neapgaudinėti savęs, įsiklausyti į save ir leisti sau išgyventi savo gyvenimą. Tik tada, kai „aplinkybių auka“ tampa Dievu, savęs ir savo gyvenimo kūrėju, galima kalbėti apie sėkmingai ir sveikai besivystantį žmogų, gebantį gyventi savo gyvenimą – neužgožtą nepagrįstų baimių, o pagražintą naujų iššūkių, ne paskendusį tarp svetimų nuomonių, reikalavimų ir stereotipų – bet nuoširdų visų pirma sau.


 

Rodyk draugams

Konformizmas

2008-10-09 parašė lagoja

 


Lietuva, išgyvenusi žmones niveliuojantį SSRS okupacijos laikotarpį, kai visi „bendrapiliečiai“ vaikščiodavo panašiai apsirengę, gyveno standartiniuose butuose su standartiniais baldais ir turėjo paklusti standartinėms taisyklėms, dabar pasigardžiuodama „kremta“ vakarietiško individualizmo idėjas. Na, bent jau ta gyventojų dalis, kuriai prieinamos šiuolaikinės technologijos. Be abejo, laisva rinka ir didesnis dešrų pasirinkimas, sienų panaikinimas tarp ES valstybių ir visi kiti gėriai suteikia laisvės rinktis. Suteikia laisvės rinktis – išorės veiksniai, tačiau labiau svarbi vidinė būsena ir nusiteikimas – dar tik kelyje į išsilaisvinimą.


 


Nieko baisaus, kai koncerte dalyvaujantys žmonės ploja ne todėl, kad patiko muzika, o todėl, kad ploja šalia sėdintys kaimynai arba kai šypsosi matydami besijuokiančius draugus. Tiek pačiam žmogui, tiek visuomenei pavojingas toks konformizmas, kai kalbama ar veikiama be gilesnių apmąstymų, remiantis aplinkinių išsakytomis nuomonėmis ir veiksmais – puiki terpė įvairioms interesų grupėms paskleista informacija valdyti mases. Smulkučiai asmeniniai kasdienos „tyrimai“ rodo liūdnus rezultatus – daugybei žmonių su kuriais tenka susidurti trūksta kritiškumo vertinant bet kokią situaciją, visuomeninį ar asmeninį reiškinį, trūksta domėjimosi ir gilinimosi  į tai, kas vyksta aplinkui ir kodėl, trūksta nuomonių ir sprendimų įvairovės, kūrybiškumo, sąmoningumo.


 


Konformistiškumą, pasak D. G. Myers, skatina nenoras būti atstumtam arba noras sulaukti socialinio pritarimo (norminė socialinė įtaka). Jautrumas socialinėms normoms – suprastoms priimtino ir laukiamo elgesio taisyklėms – padeda išvengti kainos, kurią reikia sumokėti už kitokį elgesį. O ta kaina gali būti labai skaudi. Italų krepšininkas Marco Lokaras 1991 metais buvo vienintelis Amerikos komandos Seton Hall universiteto komandos krepšininkas, atsisakęs ant savo aprangos prisitvirtinti Amerikos vėliavą. Komanda daug keliavo, ir kai gerbėjų įžeidinėjimai dėl jo nekonformistiško elgesio tapo nepakenčiami, Lokaras paliko komandą ir grįžo į Italiją.


 


Turbūt svarbu, kad mažas vaikas nuo pat mažumės būtų mokomas ne tik būti „geru berniuku“ arba „gera mergaite“, su visais reikalingais lyties ir kitų vaidmenų atributais, bet ir skatinamas pažinti save, suvokti savo poreikius, stiprybes, gebėjimus, „lydimas“ į sociumą ne kaip į grėsmių šaltinį, kuriame reikia pritapti, kad būtų saugu, bet į sociumą kaip į vietą, kur galima geriau pažinti ir tobulinti save, išskirti savo ribas, suvokti savo unikalumą ir žinoti, kad esi atsakingas to sociumo kūrėjas – ne tik dalyvis.

Rodyk draugams

Laisvė ir egzistencializmas

2008-10-09 parašė lagoja

Begalo „tampri“ filosofinė laisvės sąvoka pati savaime sukelia begales „priėjimų“ prie šio  reiškinio. Poetiška, įkvepianti, daugybę emocijų sukelianti estetinė, grožinės literatūros sąvoka iš vienos pusės, daugybę loginių variacijų ir prieštaravimų sukeliantis socialinis, teisinis reiškinys, iš kitos. Turbūt ne vienas socialinių mokslų atstovas šypsosi, mąstydamas apie subtilų balansą tarp vieno žmogaus laisvės ir kito žmogaus laisvės arba tarp valstybės kaip visuomenės tvarkymo įrankio ir žmogaus laisvės, apie balansą tarp laisvosios rinkos ekonomikos ir socialinių išmokų. Stebint šiuos sąlyginai „išorinius“ veiksnius nesunku vystyti ilgas filosofines diskusijas, ieškoti geriausių sprendimų variantų ir tiesiog pasimesti susimąstant apie savo laisvę.


 


Tam, kad suprasti reikalo esmę tiesiog reiks nuo pločio pereiti į gylį, nuo politinio liberalizmo ir pilietinės visuomenės prie asmens ir jo laisvės. Prie asmenybės ir jo laisvės. Kažin ar tema, pereinant nuo abstrakčių visuomeninių teorijų prie žmogaus sielos, lengvės, gal, greičiau, atvirkščiai, suasmeninta ji darysis po truputį skaudesnė, ypač artėjant prie tos ribos, kuri begėdiškai slepiasi po saviapgaulės dangalu. 


 


„Egzistencialistinė“ laisvė – tai, toks požiūris į pasaulį į save, kai sau suteikiama pamatinė gyvenimiškoji galimybė – kurti save ir savo gyvenimą. Žmogaus būties struktūra yra laisvė, nes jis negali būti kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas iš savęs padaryti tai, kas jis yra, jis pasmerktas laisvei. Toks požiūris į žmogaus potencialą būdingas ne tik XX a. egzistencializmo  srovės pranašams: Platonui, jo veikale „Respublika“, laisvas žmogus – toks, kuris turi filosofinį požiūrį. Filosofas – turi laisvą valią ir gali rinktis iš keletos alternatyvų. Jis visapusiškai kontroliuoja savo gyvenimą, ir pats jį vertina, yra savo gyvenimo ekspertas, geba jį organizuoti.


 


Dar Dostojevskis, daręs įspūdį ne vienam savo skaitytojui, tarp jų ir egzistencialistui A. Camus, savo kūriniuose bylojo, kad žmogus laisvas rinktis pasilikti savo gyvenimo klystkelyje arba iš jo išeiti. Rinkdamasis vieną ar kitą pusę, kiekvienas priverstas sau atsakyti į vieną svarbų klausimą: likti prie savo gyvenimo idėjos ar ieškoti tikro gyvenimo? Kartais žmonės susikuria savo pasaulio suvokimo, gyvenimo jame ir netgi įtakos darymo sistemas. Ir jeigu jų tvirtai ir nuosekliai laikosi, tikrojo gyvenimo tokiems nematyti.


 


Tačiau laisvės sąvoka labiausiai sužiba egzistencialistų rankose pokaryje, kai ši srovė pasiekė savo apogėjų, nes Europa jautė stiprų dvasinio apsivalymo poreikį, ieškojo naujų idėjų. To meto „ribinei situacijai“ išreikšti labiausiai tiko būtent egzistencializmas. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Būti laisvu egzistencialistui Ž. P. Sartrui reiškė būti savitai mąstančiu. Laisvė yra moralinė atsakomybė, kurios jausmą vėliau Ž. P. Sartras išplėtė iki begalybės: „savo tapsme žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje”.


 

Rodyk draugams

Laisve…

2008-10-08 parašė lagoja


„Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:


- Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo daugiau nebeištversiu.


Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo pajuodo ir susidrumstė. Mokytojas tarė:


- Tai – tavo kančios.


Ir išpylė vandenį.


Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs per langą, sviedė pelenus į jūrą.


Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.


- Matai? - pasakė mokytojas. - Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.“


 Dzen koanas, „Pasirinkimas“

Rodyk draugams